Šiuolaikiniame pasaulyje mobilusis telefonas tapo neatsiejama paauglių gyvenimo dalimi, tačiau riba tarp naudingo technologijų progreso ir žalingos priklausomybės – itin trapi. Nuolatinis „skrolinimas“ socialiniuose tinkluose dažnai virsta vaikų bėgimu nuo realybės, nuobodulio ar emocinio diskomforto, o greitą dopamino dozę suteikiantys trumpieji vaizdo įrašai sukuria sunkiai nutraukiamą stimuliacijos ratą.

Su šiuo iššūkiu susiduria net ir technologijų profesionalai. IT specialistas, programuotojas Andrius Kislas, auginantis paauglį sūnų, atvirai dalijasi asmenine patirtimi apie staigų vaiko užsisklendimą virtualioje erdvėje. Psichologė Svetlana Vimoncienė kviečia tėvus kurti bendras šeimos taisykles, ugdyti vaikų sąmoningumą per lygiavertį dialogą ir nukreipti išmaniųjų įrenginių naudojimą naudinga linkme.

‍

Tėčio istorija

IT sprendimų architektas Andrius Kislas yra į paauglystę sparčiu žingsniu žengiančio sūnaus tėvas. Sėdėti prie kompiuterio ar nuolat laikyti rankose telefoną – Andriui tai yra jo kasdienybė, nulemta vyro profesinės veiklos. Per daugiau nei ketvirtį amžiaus profesinės veiklos IT infrastruktūros srityje Andrius sukaupė daug technologinių kompetencijų. Ilgametė patirtis infrastruktūros srityje išmokė jį į technologijas žiūrėti ne kaip į pavienius komponentus, bet kaip į vieną veikiančią sistemą – suprasti, kaip tarpusavyje siejasi programinė įranga, tinklai, duomenų bazės, saugumas, debesijos paslaugos ir galutinį produktą naudojantis žmogus.

Jis pats pirmąjį kompiuterį išvydo mokydamasis jau vyresnėse klasėse. „Visą progresą IT srityje stebėjau užgniaužęs kvapą. Daug ką išmokau, įvaldžiau ir taikiau savo darbe. Todėl į mobiliuosius telefonus žiūriu kitaip nei visi, man tai yra puikus darbo įrankis, technologinio progreso simbolis. Tik neseniai ėmiau suvokti, kad visgi mano vaiko rankose telefonas nėra nekaltas žaisliukas“, – sako tėvas.

Andrius ėmė matyti, kad vis dažniau sūnaus balso nesigirdi prie vakarienės stalo, net lankant mylimus senelius jis greitai „paskęsta skrolinime“. „Kai vieną dieną pabandžiau su juo apie tai kalbėtis, mane pasitiko pasipiktinęs žvilgsnis ir priešiškumas. Tarsi būčiau pasikėsinęs į kažką labai jam brangaus, lyg kėsinčiausi į jo laisvę. Supratau, kad nežinau, kaip su savo vaiku kalbėtis apie socialinius tinklus“, – pasakoja IT specialistas Andrius Kislas. Visą gyvenimą tikėjęs technologijų nauda, Andrius susidūrė su jų keliamais sunkumais savo šeimoje. Vyras neslepia, kad apie tai kalbėjosi ir su psichologe.

‍

Pasislėpti telefone

Psichologės Svetlanos Vimoncienės kabineto duris dažnai varsto paaugliai ir jų tėvai. MB „Gyvenimo oazė“ vadovė sako dar nesutikusi paauglio, kuris nežinotų, kad pokalbio metu reikėtų telefoną padėti į šalį. „Paaugliai sėdi telefone, skrolina socialiniuose tinkluose, nes jiems dėl kažko nejauku toje aplinkoje, kurioje jie tuo metu randasi. Taip pat pasislėpus telefone jie jaučiasi saugiau, jie ten slepiasi nuo ryšio ir atvirumo. Ir labai dažnai jiems tiesiog nuobodu“, – pagrindines paauglių nuolatinio buvimo telefone priežastis įvardija psichologė. Specialistė sako, kad paaugliai turi labai dinamišką santykį su telefonu ir gyvenimu jame. Per trumpą laiką gali išsivystyti nesveikas santykis.

Vimoncienė prisimena vieną savo klientę, kuri prisipažino, kad keliasi su žadintuvu penktą ryto, kad tik nepraleistų kažko, ką parašė jos draugai. „Kai ji man prisipažino, kad ji taip daro, mes daug dirbom keičiant jos požiūrį į tai, kad ji pati turi spręsti, kada žiūrės į telefoną, o ne telefonas jai diktuos, kada ji turi į jį žiūrėti. Miegas neturėtų būti aukojamas tam, kad pabūtum socialiniuose tinkluose“, – prisimena atvejį iš praktikos psichologė. Ji sako, kad tai galėtų būti pirmasis naudojimosi telefonu patarimas. Nuostata, kurią tėvai gali suformuluoti vaikams: pats turi spręsti, kada imsi telefoną į rankas, o ne telefonas.

‍

Stimuliacija ir dopaminas

Psichologė Svetlana Vimoncienė sako, kad žmonės turi stiprų informacinės stimuliacijos poreikį. „Buvo nustatyta, kad jeigu žmogus atsiranda kažkur, kur nėra jokios informacinės ar vizualinės stimuliacijos, pavyzdžiui, atsiduria dykumoje, jo psichika ima kurti miražus. Juos galima vadinti tos stimuliacijos poreikio sukeltu fenomenu. O mobiliajame telefone mes greitai randame tuos informacinius stimulus. Žiūrint trumpus video yra jausmas, kad gavai atlygį. Todėl užsisuka toks ratas, iš kurio nesinori išeiti: reikia stimuliacijos – gavai jos – yra atlygio jausmas – vėl sieki stimuliacijos“, – aiškina psichologė.

Kad mokymosi procesas suteiktų mokiniui greitą atlygį, reikia daug pastangų ir pokyčių valstybės, mokyklos, mokytojų ir pačių mokinių lygmenimis. Pasak psichologės, jeigu mokinys gerai išmoko pamoką, gerai atsiskaitė, žinią apie teigiamą pažymį jis sužinos po dienos ar dviejų. „O socialiniuose tinkluose viskas vyksta čia ir dabar, įdedant visai nedaug pastangų. Todėl iš tiesų jeigu su paaugliu nebus apkalbėtas jo buvimas socialiniuose tinkluose, nebus sugalvotos kažkokios taisyklės, situacija bus rizikinga. Tas žalingas elgesys gali baigtis tik tada, kai paauglys subręs ir pats bus pajėgus prisiimti atsakomybę už tai, kad vargina ir sekina savo psichiką“, – sako psichologė.

‍

Naudojimosi higiena

Su paaugliais dirbanti psichologė sako, kad tėvai negali reikalauti iš vaikų to, ko nedaro patys. „Dažnai stebiu, kaip tėvėliai kažką išgirdę, naudingą patarimą kokio psichologo, grįžę namo sako „nuo šios dienos bus taip“. Tai nėra geras dalykas, nes kiekviena šeima yra savita. Geriau būtų susėsti su savo vaikais, kad ir su mažamečiais, o su paaugliais tai tuo labiau ir pasikalbėti – „pas mus yra taip, padarykite kitaip“. Antras mano patarimas: klausti paauglio, kaip tu manai, gal mūsų valgymo zona galėtų būti zona be telefono, kad mes visi galėtume bendrauti, kad visų šeimos narių dėmesys nebūtų blaškomas skrolinimo telefone. Naudojimasis telefonu ir buvimas socialiniuose tinkluose turėtų būti aptariamas su visais šeimos nariais. Būtina išklausyti ir išgirsti vaikų nuomones“, – sako psichologė S. Vimoncienė.

Psichologė yra mačiusi sėkmingų pavyzdžių, kai visiškai atsiriboję nuo realybės paaugliai „grįždavo“. Ir tai buvo padaryta tėvams įdėjus pastangų. „Jokiu būdu ne įvedant ribojimus ar kažką uždraudžiant. Draudimai neveikia! Jie tik skatina daryti priešingai. Paauglių sąmoningumas ugdomas su jais kalbantis kaip su lygiaverčiais, ieškant bendro sutarimo, kompromiso. Ir trečias svarbus patarimas – būtinai siūlykite paaugliui kažkokias veiklas, kurios būtų jam įdomios, kurios neleistų nuobodžiauti ir „mirkti“ socialiniuose tinkluose“, – aiškina psichologė.

‍

Aptarti socialinius tinklus

Psichologė Svetlana yra dviejų dukrų ir sūnaus mama. Ji yra įvedusi šeimoje įprotį aptarti vakarienės metu, ką mergaitės naujo pamatė socialiniuose tinkluose. „Juk ten gali rasti informacijos apie kažkokius renginius, naujus projektus moksleiviams ar kažkokius konkursus. Tai gali būti naudinga. Kartais būna jos pamato kažkokius video, kur kalbama apie joms nežinomą reiškinį arba pateikiama negirdėta nuomonė. Mes turime gerą progą apie tai pasikalbėti plačiau, praplėsti jų akiratį, paskatinti jas dalintis savo nuomone“, – sako psichologė Svetlana.

Ji įsitikinusi, kad socialiniai tinklai gali būti ir naudingi, jeigu į juos bus tinkamas požiūris. Psichologė žeria ketvirtą patarimą: kasdien klauskite savo vaikų ne kiek laiko jie praleido telefone, o ką įdomaus šiandien pamatei telefone, kas užkabino, sukėlė teigiamų ar neigiamų emocijų? Ir būtinai klauskite – ką jie mano apie tai, ką pamatė socialiniuose tinkluose.

„Socialinių tinklų erdvėje yra daug įvairių programėlių, platformų, kurios naudingos vaikams, paaugliams. Iš jų galima gauti labai naudingų dalykų, naudos savo psichikai, kognityvinei veiklai. Tarkim, tėvai riboja žaidimų platformas, bet yra žaidimai, kurie padeda lavinti atmintį. Tai skatina vaiko dėmesingumą, lavina jo atmintį, prisideda prie atminties funkcijos vystymo“, – pasakoja psichologė.

‍

Mokymosi programėlė

IT sprendimų architektas, programuotojas Andrius Kislas prieš 30 metų, kai pats buvo moksleivis, mėgo dalyvauti įvairiose programuotojams skirtose olimpiadose, spręsti užduotis. „Kai buvau moksleivis, kompiuteriai man buvo ne tik pramoga. Mėgau programuoti, spręsti įvairius uždavinius, ieškoti savų sprendimų. Tai mane įtraukdavo taip, kaip šiandien paauglius įtraukia kompiuteriniai žaidimai ar socialiniai tinklai. Tik tuo metu technologijos buvo visai kitokios“, – prisimena Andrius.

Tais laikais Andrius ėmė kurti mokymąsi palengvinančią sistemą, kuri leido jam įsiminti kažkokias taisykles, pamokų medžiagą. Prieš kurį laiką Andrius nusprendė šiai mokymosi sistemai suteikti modernų pavidalą – jis sukūrė programėlę, kuri padeda įsiminti. „Sugalvojau, kad kažką išmokti bus lengviau ir pavyks greičiau, jeigu procesas vaikui primins žaidimą ar varžybas. Už teisingus atsakymus jis yra pagiriamas – suveikia ta atlygio sistema. Be to, sėdi paauglys jam įprastai su telefonu rankose, gali klausytis muzikos, gali eiti gatve ir klausytis (programėlėje yra klausymosi opcija) pamokų medžiagos. O tuo metu jis iš tiesų, vaizdžiai sakant, „zubrina“ geografiją ar biologiją“, – šypsosi programėlės sumanytojas Andrius Kislas. Tokiu būdu išmanusis įrenginys iš laiko švaistytojo virsta mokytis padedančiu pagalbininku.

„Mano viena iš dukrų išbandė tokią mokymosi programėlę, kuri padėjo jai mokytis geografijos. Vieną vakarą žiūriu ji lyg kažkokį žaidimą žaidžia, tokia įsitraukusi. Man pasidarė įdomu, nes ji man pradėjo aiškinti, ką ji ten daro ir matau, kad čia pamokų medžiagos įsiminimo užduotys. Pasprendėm kartu tas užduotis. Man viskas toje programėlėje patiko, lyg būtų kokie trys ekspertai – psichologas, pedagogas ir programuotojas – kūrę tą programėlę“, – juokiasi Svetlana.

Ji sako, kad kažkokių dalykų mokymasis atmintinai yra vienas nuobodžiausių procesų. „Nuo senų laikų gajus žargoninis žodis „zubrinti“ pažįstamas daugeliui. O čia tas procesas pateiktas taip patraukliai, kad dukra jautėsi žaidžianti. O man buvo smagiausia, kai ji pasakė, kad eis paskaityti vadovėlio, kad galėtų į tris korteles atsakyti teisingai ir kad ji jau nagrinėjo aukštesnės klasės to dalyko korteles. Ji gavo ir atlygį, ir informacinės stimuliacijos, buvo pagirta bei pažadintas jos azartas“, – pasakoja psichologė Svetlana.

‍

Ketvirtas patarimas

Dar vienas psichologės Svetlanos Vimoncienės patarimas tėvams – nesistenkite išstumti technologijų iš paauglio gyvenimo. Svarbiausia išmokyti vaiką sveiko balanso ir skaitmeninės higienos.

„Domėdamiesi tuo, ką vaikas veikia virtualioje erdvėje, siūlydami įtraukiančias alternatyvas realiame gyvenime ir kartu kurdami bendras šeimos taisykles, tėvai gali padėti paaugliui saugiai naršyti socialinių tinklų pasaulyje. Telefonas paauglio rankose gali būti naudingas įrankis, o ne priklausomybė“, – sako psichologė Svetlana Vimoncienė.

‍

‍

‍

‍